Vilniaus jachtklubas buvo įsteigtas 1926 m. sausio 10 d. Šie metai taip pat laikomi ir Lietuvos jūrinio buriavimo pradžia. Tuo metu Vilniaus jachtklubas buvo įkurtas lenkų karininkų iniciatyva, kadangi Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai.

Klubo tikslas buvo suartinti buriuotojus su jūra, plėsti buriuotojišką sąjūdį, sudaryti palankesnes sąlygas buriuoti Trakų ežeruose, pastatyti prieplauką jachtoms.**

Po keleto metų, 1930-aisiais, Vilniaus krašto buriuotojams perduota dalis Trakų Karvinės pusiasalio, kuriame buvo pastatytas naujas jachtklubo pastatas. Amžininkai mena šią vietą buvus išskirtinai gražią tiems laikams – žalias namas su baltomis kolonomis, vestibiuliu, bufetu, veranda ir miegamaisiais antrame aukšte. Šalia jo buvo įrengtas elingas, patogios prieplaukos ir netgi tribūnos, burlaiviais pasigrožėti atvykusiems žiūrovams. Jachtklubo bendruomenė plėtėsi, prieplaukoje daugėjo burlaivių, o vasarą Trakų ežerus puošdavo regatose besivaržančių jachtų burės.

1930 birželio 15-ąją į atidarymo iškilmes atvyko net Lenkijos prezidentas Ignacas Moscnickis. Prie pastato jis kartu su Vilniaus vaivada V. Račkevičiumi atplaukė jachta <…> Pastatą pašventino vyskupas Bandurskis.**

1939-aisiais Lietuvai netekus Klaipėdos krašto ir uostą į savo valdžią perėmus vokiečiams, buriuotojai ėmė telktis Lietuvos vidaus vandenyse. Buriavimas Trakų ežeruose dar labiau suaktyvėjo.

Tais pačiais metais Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, šis buriavimo sporto klubas atiteko Lietuvos šaulių sąjungai, kuri 1940-aisiais, Trakuose dar spėjo įkurti jūrų šaulių buriavimo centrą. Deja tai truko vos keletą mėnesių. Netrukus Lietuvą okupavo sovietai.

Po II pasaulinio karo Trakai tapo viena iš pagrindinių Lietuvos buriavimo vietų, kur naudojantis išlikusiu prieškario inventoriumi buvo ruošiami pirmieji pokario buriuotojai, rengiami kursai, puoselėjamos buriavimo sporto tradicijos, organizuojamos regatos. 1948 m. Trakuose buvo surengtos pirmosios buriavimo pirmenybės. O jų pirmuoju čempionu tapo trakiškis Romanas Karpovičius.

1952 m. imti organizuoti buriavimo kursai, kuriuos inicijavo vienas pirmųjų Vilniaus jachtklubo komandorų Jurgis Stabinis, taip pat garsėjęs kaip aukščiausios kategorijos buriavimo sporto teisėjas, parengęs ir buriavimo vadovėlį. Prasidėjus sezonui, pas J. Stabinį kiek pramokę teorijos jaunieji buriuotojai praktinių laivo valdymo subtilybių važiuodavo mokytis į Trakus. Entuziazmo nesustabdydavo ir tai, kad iš Vilniaus į Lentvarį atidardėjus traukiniu iki jachtklubo tekdavo kulniuoti pėsčiomis net keletą kilometrų. Čia vaikus treniravo Zenonas Strazdas, kuris 1961-1967 m. buvo respublikos buriavimo sporto federacijos pirmininkas.

Vertindami didžiulį J. Stabinio indėlį į Lietuvos buriavimo tradicijų puoselėjimą, Vilniaus jachtklubo buriuotojai jo garbei organizuoja J.Stabinio taurės regatą, vykstančią Trakuose nuo 1963 m. iki šių dienų, kurioje vadovaujasi jo parengta jolių išlyginamaja formule. Ši formulė yra dabartinių matavimų, perskaičiuojant distancijoje sugaištą jachtų laiką, pirmtakė.

Ilgainiui Vilniaus jachtklubas ėmė vis labiau garsėti gerais buriuotojais. Vieną po kitos skindami pergales įvairiuose čempionatuose vilniečiai sovietmečiu sudarė Lietuvos rinktinės branduolį ir buvo pelnytai vertinami buriuomenės autoritetų tiek Lietuvoje, tiek tuometinėje Sovietų sąjungoje.

Mažai kam žinoma, kad pirmasis lietuvis, kuris savo jachta perplaukė Atlanto vandenyną – trakiškis Bronius Rožinskas. 1962 m. rudenį jachta „Hermes II“ išplaukęs iš Lenkijos Ščecino uosto, kitų metų vasario 12 d. B. Rožinskas jau švartavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ir nors šiuos trakiškio laurus kaimynai lenkai prisiima sau, Lietuvos jūrų muziejuje yra saugomi šio buriuotojo dukros perduoti dokumentai, kuriuose tekstas: „Aš, lietuvis, Bronius Rožinskas, gerbdamas ir mylėdamas savo tautą ir Tėvynę Lietuvą, pasiryžau jachta perplaukti Atlanto vandenyną. Iš Lietuvos per Lenkiją vykdžiau savo kelią. Nuosava burine jachta perplaukiau Atlanto vandenyną <…> Šią kelionę padariau Lietuvos tautos garbei“.*

Ir tai nėra vienintelis Vilniaus krašto buriuotojų įsimintinas žygis. Jurgio Vilemo ir Romualdo Tupčiausko plaukimas iki Murmansko iki šiol dar nėra atkartotas jokio lietuvio.

Kaip savo knygoje rašė Romualdas Tupčiauskas, aštuntajame dešimtmetyje jam su „su „Vilnimi“, vadovaujant Jurgiui Vilemui, pavyko iš Klaipėdos per Leningradą Neva, Ladoga, Svyre, Onega iki Belomorkanalo nusikasti“. Po to dar kurį laiką teko laužyti biurokratinius barjerus iki kelionės už poliarinio rato. „Grįžę mes – jau Šiaurės jūrų plaukiojimo vilkai, pirmieji Tarybų Sąjungoje kirtę tą tik pasaulio atlasuose žymimą juostą“.**

Vėliau susibūrė ir pirmoji Lietuvoje buriuotojų moterų įgula, kuriai vadovavo nuo 1969-ųjų iki šių dienų Vilniaus jachtklubo regatose teisėjaujanti Marytė Mudėnienė. Ji, beje, 1983-aisiais tapo pirmąja Lietuvoje kapitone moterimi.

1954 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 4 d. įvyko pirmoji Kuršių marių regata, kurios komandiniais nugalėtojais tapo vilniečiai. Iki pat šių dienų Vilniaus jachtklubo buriuotojai čia pirmauja pagal surenkamų taškų skaičių.

Trakų ežeruose užaugo ne viena buriuotojų karta, buvo išugdytas būrys tuometinės Sovietų sąjungos čempionų, olimpiadų dalyvių, įvairių Europos ir pasaulio čempionatų prizininkų, bei profesionalių buriuotojų, skinančių laurus dabar organizuojamose tarptautinėse regatose.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vilniaus jachtklube ėmė sparčiai daugėti buriuotojų. Šiuo metu klubas vienija beveik 70 narių, o burinės jachtos jau sunkiai sutelpa prieplaukoje.

Šiandien Vilniaus jachtklubo buriuotojai plaukioja viso pasaulio vandenyje, dalyvauja ir skina pergales tarptautinėse regatose ir garsina Lietuvos vardą kitose, dažnai gerokai senesnes buriavimo tradicijas turinčiose valstybėse.

Vilniaus jachtklubo komandorai

Česlovas Černovskis (1926-1930)

Liudvikas Švykovskis (1930-1939)

Jurgis Stabinis (1946-1956)

Zenonas Strazdas (1956-1958)

Mečislovas Davainis (1958-1961 ir 1966-1988)

Romualdas Tupčiauskas (1962-1963)

Eugenijus Maleckas (1964-1965)

Mindaugas Kukuraitis (1989-1990)

 

_____________

* A. Každailis, Laivai ir jūrininkai, Vilnius, 2014.

** R. Tupčiauskas, Burės kuorų paunksnėje, Vilnius, 2006.